full screen background image
  • Eglė baltoji LAURIN

    Eglė baltoji LAURIN (lot. Picea Glauca "Laurin")

    Mažaūgis krūmelis išvestas iš "Conica" veislės. Laja siaurai kūgiška formos, taisyklinga, tankiomis šakelėmis ir ūgliais. Šakelės trumpos, vertikalios. Auga labai lėtai (1,5-2,5 cm per metus). Užauga iki 0,7-1,0 m aukščio ir 0,3-0,4 m skersmens. Spygliai tamsiai žali, trumpi (5-8 mm), spinduliškai išsidėstę ant ūglių ir šakelių.

    Rekomenduojama auginti alpinariumuose, prie ta-kelių, laiptų, kapinėse.

    Augalas atsparus šalčiui, šviesiamėgis. Nelabai reiklus dirvožemiui ir drėgmei.

  • Eglė dygioji GLAUCA

    Eglė dygioji GLAUCA (lot. Picea Pungens "Glauca")

    Paplitusi Šiaurės Amerikoje. Europoje išpo-puliarėjo XIX a.

    Tai stambus medis su gražia, tankia, taisyk-linga, koniškos formos laja. Mūsų klimato sąlygomis, sulaukusi 30 metų, pasiekia apie 15-20 m aukštį. Visiškai suaugęs medis siekia 25-30 m aukščio, lajos skersmuo - iki 8 m. Kamieno skersmuo - 1,2-1,5 m. Spygliai 20-30 mm ilgio, tvirti, neprigludę prie šakos. Storas vaškinis apnašas suteikia spygliams šviesiai melsvą atspalvį. Kankorėžiai cilindriški, nusvirę, 6-12 cm ilgio, 2-4 cm pločio. Medis išgyvena iki 400-500 metų.

    Mediena labai minkšta ir trapi, todėl yra netinkama pramoniniam panudojimui.

    Šviesiamėgė, nereikli dirvožemiui ir drėgmei. Gerai auga miesto sąlygomis.

  • Eglė paprastoji ECHINIFORMIS

    Eglė paprastoji ECHINIFORMIS (lot. Picea Abies "Echiniformis")

    Kaip dekoratyvinis augalas žinomas nuo 1875 metų.

    Nykštukinis apie 0,4-0,7 m aukščio, pusrulitiškos, suplotos formos krūmelis, tankiai augančiomis ša-komis. Lėtai augantis, daug metų beveik nekei-čiantis formos (per metus į aukštė paauga apie 1,5-2,0 cm) augalas. Spygliai 6-10 mm ilgio, blizgūs, nuo gelsvai-žalio arba pilkšvai-žalio atspalvio.

    Gerai atrodo auginamas alpinariumuose, formuojant japoniško stiliaus sodus.

    Augalas atsparus šalčiui. Sauliamėgis, bet pakenčia ir dalinę paunksmę. Tinka vidutiniško derlingumo, normalaus drėgnumo dirvožemis.

  • Eglė paprastoji INVERSA

    Eglė paprastoji INVERSA ("Apverstoji") (lot. Picea Abies "Inversa")

    Atrasta 1884 m. Anglijoje, pas mus labiau žinoma kaip svyruoklinė arba apverstoji eglė

    Dekoratyvinis medis arba krūmas be viršūnės, turintis tvirtą kamieną su nusvirusiomis į šonus šakomis. Natūraliai išauga iki 6-8 m aukščio, bet šiap aukštis priklauso nuo įskiepio aukščio ir formavimo būdo, plotis - iki 2,5 m. Per metus paauga apie 15-20 cm. Spygliai žali, žvilgantys.

    Efektyviai atrodo atvirose vietose, prie vandens telkinių.

    Atspari šalčiui. Gali augti pavėsyje. Vidutiniškai reikli dirvai ir drėgmei.

  • Eglė paprastoji NIDIFORMIS

    Eglė paprastoji NIDIFORMIS (lot. Picea Abies "Nidiformis")

    Pirmas augliukas rastas 1904 metais Vokietijoje, Ru-lemann-Hesson medelyne, prie Hamburgo.

    Augalas - tai tankus apie 0,8-1,4 m aukščio ir 2-2,8 m skersmens, pagalviškas ar netaisyklingai pusru-tuliškas su įdubusia viršūne krūmas ("lizdo" for-mos). Auga lėtai. Metinis prieaugis yra 3-4 cm. Spygliai šviesiai arba tamsiai žali, ilgi, dygūs, 7-10 mm ilgio.

    Želdynuose sodinama pavieniui ir nedidelėmis grupėmis alpinariumuose, prie laiptų, takų, akmens sienelių ar gyvatvorėse.

    Tinka vidutinio derlingumo, lengvo ar vidutinio priemolio, kalkingos dirvos. Augalas atsparus šalčiui. Gerai pakenčia paunksmę.

  • Eglė papsrastoji LITTLE GEM

    Eglė paprastoji LITTLE GEM ("Mažasis perlas") (lot. Picea Abies "Little Gem")

    Pasak kai kurių šaltinių, augalas pirmą kartą pastebėtas Olandijoje, Grootendorst medelyne 1958 metais augantis ant populiarios paprastosios eglės "Nidiformis".

    Faktiškai šis augalas tėra paprastosios eglės "ra-ganos šluota". Sveiki, optimaliose sąlygose augan-tys, augalai paprastai turi tvarkingą kompaktišką lają, gali pasiekti 50 cm aukštį ir būti dvigubai platesni. Auga labai lėtai. Spygliai tankūs, labai ploni, žalios spalvos, 2-5 mm ilgio.

    Gali tikti alpinariumui ar kaip akcentas kur stambūs ir greitai augantys augalai negalėtų jų užgošti. Taip pat dažnai auginama kapinėse.

    Šios eglutės nebijo šalčių, nėra reiklios dirvožemiui, pakenčia ir menkesnį apšvietimą.

  • Serbinė eglė

    Serbinė eglė (lot. Picea omorika)

    Natūraliai paplitusi labai mažame areale, užimančiame apie 60 ha - vakarų Serbijoje ir rytų Bosnijoje, Drinos upės slėnyje. 1875 metais ją aptiko ir aprašė serbų botanikas Josif Pančić. Žodis "omorika" serbų kalboje ir reiškia - "eglė".

    Eglė užauga iki 25-35 m, nors pasitaiko ir 40 m aukščio egzemplioriai. Dėl labai siauros (3-4 m) koloniškos lajos vertinama daugelio šalių želdynuose. Kamieno skersmuo - iki 1 m. Viena iš greičiausiai augančių eglių rūšių - per metus paauga 35 cm į aukštį ir 12-15 cm į plotį. Spygliai 8-18 mm ilgio, melsvai-žali, žvilgantys, minkšti. Kankorėžiai cilindriški, 4-7 cm ilgio. Medis išgyvena iki 300-350 metų.

    Sodinama po vieną ar grupėmis, tinka auginti eilėmis ar alėjomis, gražiai atrodo deriniai su svyruokliniais medžiais.

    Atspari šalčiui. Gali augti pavėsyje, mėgsta drėgmę. Ganėtinai atspari dūminiam ir dujiniam užterštumui.